6
Avinėlis atplėšia pirmuosius šešis antspaudus
1 Ir mačiau, kai Avinėlis atplėšė vieną iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių gyvų padarų sakant lyg griaustinio balsu: „Ateik ir žiūrėk!“
2 Ir žiūrėjau, ir štai baltas žirgas! O tas, kuris sėdėjo ant jo, turėjo lanką, ir jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo nugalėdamas ir tam, kad nugalėtų.
3 Ir kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąjį gyvą padarą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“
4 Ir išėjo kitas žirgas, ugniaspalvis! O tam, kuris sėdėjo ant jo, buvo duota atimti iš žemės taiką, – tai yra, kad žmonės vienas kitą žudytų, – ir jam buvo duotas didelis kalavijas.
5 Ir kai jis atplėšė trečiąjį antspaudą, išgirdau trečiąjį gyvą padarą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“ Ir žiūrėjau, ir štai juodas žirgas! O tas, kuris sėdėjo ant jo, turėjo savo rankoje svarstykles.
6 Ir išgirdau balsą keturių gyvų padarų viduryje, sakant: „Kviečių saikelis už denarą ir trys miežių saikeliai už denarą! Bet nepakenk aliejui ir vynui!“
7 Ir kai jis atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtojo gyvo padaro balsą sakant: „Ateik ir žiūrėk!“
8 Ir žiūrėjau, ir štai palšas žirgas! O vardas to, kuris sėdėjo ant jo, buvo Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Ir jiems buvo duota teisę valdyti ketvirtadalį žemės – teisę žudyti kalaviju ir alkiu ir maru ir žemės žvėrimis.
9 Ir kai jis atplėšė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurio jie laikėsi.
10 Ir jie vis šaukė skardžiu balsu, sakydami: „O Valdove, kuris šventas ir kuris teisingas bei tikras, kiek ilgai tu nesiimsi teisti ir išlieti kerštą už mūsų kraują ant gyvenančių žemėje?!“
11 Ir visiems be išimties buvo duoti balti drabužiai, ir jiems buvo pasakyta, kad jie dar trumpą laiką ilsėtųsi, iki to laiko, kai pasieks ribą ir skaičius jų bendratarnių bei jų brolių, kurie bus nužudyti kaip ir jie buvo.
12 Ir mačiau, kai jis atplėšė šeštąjį antspaudą, ir štai kilo didelis žemės drebėjimas, ir saulė pasidarė juoda kaip gyvulių plaukų ašutinis audinys, ir mėnulis pasidarė lyg kraujas,
13 ir dangaus žvaigždės krito žemėn, kaip ir figmedis, smarkaus vėjo purtomas, numeta savo neprinokusias figas.
14 Ir dangus atitrūko tarsi besivyniojantis ritinys, ir kiekvienas kalnas bei sala buvo išjudinti iš savo vietų.
15 Tada žemės karaliai, ir didžiūnai, ir turtingieji, ir karo vadai, ir galingieji, ir kiekvienas vergas, ir kiekvienas laisvasis pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.
16 ir vis *tarė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
17 nes atėjo didi jo rūstybės diena, ir kas gali išstovėti?!“