Laiškas romiečiams
1
1 Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalas, išskirtas Dievo evangelijai,
2 kurią jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
3 apie jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris kūno atžvilgiu pasidarė iš Dovydo sėklos
4 ir pagal šventumo Dvasią buvo paskelbtas galingu Dievo Sūnumi per prisikėlimą iš numirusių,
5 per kurį mes gavome malonę ir apaštalystę, kad jo vardo labui būtų paklusnumas tikėjimui tarp visų kitataučių,
6 tarp kurių esate ir jūs – Jėzaus Kristaus pašauktieji;
7 visiems Romoje esantiems Dievo mylimiesiems, pašauktiems šventiesiems. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
8 Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, kad jūsų tikėjimas yra apskelbiamas visame pasaulyje.
9 Nes Dievas, kuriam aš tarnauju savo dvasia jo Sūnaus Evangelijoje, yra mano liudytojas, kaip be paliovos miniu jus savo maldose, visuomet
10 prašydamas, kad kokiu nors būdu dabar – pagaliau – Dievo valioje sėkmingai nukeliaučiau pas jus.
11 Nes aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau jums duoti kokią dvasinę dovaną jūsų sutvirtinimui,
12 tai yra, kad būčiau pas jus paskatinamas bei guodžiamas kartu su jumis per bendrą tikėjimą – ir jūsų ir mano.
13 Bet nenoriu, broliai, kad nežinotumėte, jog daug kartų nusistačiau atvykti pas jus, – bet iki šiol buvau sukliudytas, – kad turėčiau kiek vaisių ir tarp jūsų, kaip ir tarp kitų kitataučių.
14 Aš esu skolininkas tiek graikams, tiek barbarams, tiek išmintingiems, tiek neišmanantiems.
15 Taigi mano būsena tokia – esu noringas skelbti Evangeliją ir jums, esantiems Romoje,
16 nes aš nesigėdiju Kristaus Evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris pasitiki, pirma žydui, taip pat ir graikui;
17 nes joje Dievo teisumas apreiškiamas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip yra parašyta: O teisusis tikėjimu gyvens.
18 Nes iš Dangaus apreiškiama Dievo rūstybė ant kiekvienos bedievystės ir kiekvieno neteisumo žmonių, kurie tiesą užgniaužia neteisumu,
19 todėl, kad tai, kas akivaizdžiai žinoma apie Dievą, jiems yra aišku, kadangi Dievas jiems aiškiai parodė.
20 Nes jo nematomos ypatybės – tiek jo amžinoji jėga, tiek ir dievystė – yra aiškiai matomos nuo pasaulio sukūrimo, suvokiamos per kūrinius; dėl to jie yra nepateisinami,
21 todėl kad, pažinę Dievą, nei šlovino jo kaip Dievo, nei dėkojo, bet savo sumanymų atžvilgiu jie pasidarė beprasmiais, ir jų neišmani širdis sutemo.
22 Teigdamiesi esą išmintingi, jie sukvailėjo
23 ir negendančio Dievo šlovę išmainė į tai, kas panašu į gendančio žmogaus, ir paukščių, ir keturkojų, ir roplių atvaizdą.
24 Todėl ir Dievas taip juos perdavė netyrumui per jų pačių širdžių geidulius, kad tarpusavyje jie gėdingai elgėsi su savo kūnais.
25 Jie Dievo tiesą išmainė į melą ir garbino bei tarnavo verčiau tam, kas sukurta, negu Kūrėjui, kuris yra palaimintas amžinai. Amen.
26 Dėl šios priežasties Dievas juos perdavė į gėdingas aistras, nes ir jų moteriškės išmainė fiziškai prigimtinį santykiavimą į fizinei prigimčiai priešingą;
27 tokiu pat būdu ir vyriškiai, palikę fiziškai prigimtinį santykiavimą su moteriške, savo pageidime užsidegė vienas kitam, vyriškiai su vyriškiais darydami tai, kas gėdos verta, ir gaudami savyje būtiną atpildą už savo nuklydimą.
28 Ir lygiai kaip jie nelaikė priimtina aiškiame pažinime išlaikyti Dievo, Dievas juos perdavė į atmestinai vertintą protavimo būseną daryti neprideramų dalykų.
29 Jie – pripildyti visokio neteisumo, paleistuvystės, piktybės, gobšumo, blogumo; jie – pilni pavydo, žmogžudystės, nesantaikos, suktybės, piktos valios; jie – šnibždeikos,
30 šmeižikai, nekenčiantys Dievo, įžūlūs, išdidūs, pagyrūnai, blogo išradėjai, neklusnūs tėvams,
31 neišmanūs, nesilaikantys susitarimų, nebranginantys artimųjų, nesutaikomi, negailestingi.
32 Jie, puikiai žinodami Dievo teisingą sprendimą, kad tie, kurie daro tokius dalykus, yra mirties verti, ne tik juos daro, bet ir visiškai pritaria taip darantiems.