Patarlių knyga
1
Antraštė
1 Dovydo sūnaus Saliamono, Izraelio karaliaus, patarlės.
Patarlių knygos tikslas
2 Kad duotų pažinti išmintį ir pataisantį ugdymą, kad duotų suprasti įžvalgius žodžius,
3 kad duotų priimti protingą elgesį skatinantį pataisantį ugdymą (teisumą, teisingumą, ir lygiateisiškumą);
4 kad suteiktų įžvalgumo doroviškai naiviems žmonėms, pažinimo ir nuovokumo jaunuoliui.
VIEŠPATIES baimė – takoskyra tarp išmintingojo ir kvailio
5 Išmintingasis išklausys ir daugiau pasimokys; ir suprantantis priims išmintingus patarimus,
6 kad suprastų patarlę ir netiesioginės reikšmės pasakojimą, išmintingųjų posakius ir jų mįsles.
7 VIEŠPATIES baimė yra pažinimo pradžia. Kvailiai niekina išmintį ir drausmę.
Saliamono mokymai apie išmintį (1–9 skyriai)
Pirmoji kalba sūnui
8 Mano sūnau, klausyk savo tėvo pataisančio auklėjimo ir neatmesk savo motinos įstatymo,
9 nes jie yra malonės papuošalas tavo galvai ir grandinėlės tavo kaklui.
10 Mano sūnau, jei tave vilioja nusidėjėliai, nesutik.
11 Jeigu jie sako: „Eikš su mumis, tykokime kraujo, be priežasties surenkime pasalas nekaltajam,
12 prarykime juos gyvus, kaip kapas, tai yra žvalus, kaip nužengiančius į duobę!
13 Rasime visokio brangaus turto, pripildysime savo namus grobio!
14 Savo burtą mesk į mūsų tarpą, visi turėsime vieną piniginę!“ –
15 mano sūnau, nesileisk į kelią su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako,
16 nes jų kojos bėga į blogį ir skuba kraujo pralieti.
17 Tikrai veltui tiesiamas tinklas prieš bet kurio paukščio akis,
18 bet šie tykoja savo pačių kraujo, jie surengia pasalą savo pačių gyvybei.
19 Tokie yra keliai kiekvieno, kuris pasigviešia neteisaus pelno; šis atima savo savininkų gyvybę.
Pirmas eilėraštis apie Išmintį: Baigtis tų, kurie atsisako klausyti
20 Išmintis šaukia gatvėje, plačiose vietose kelia savo balsą,
21 ji šaukia prie triukšmingų gatvių kampų, kur vartai atsiveria; mieste ji sako savo žodžius:
22 „O doroviškai naivūs žmonės, kiek ilgai mylėsite naivumą? Ir kiek ilgai šaipūnai mėgausis šiepimu ir kvailiai nekęs pažinimo?
23 Gręžkitės, kai jus baru! Štai aš jums gausiai išliesiu savo dvasią, duosiu jums pažinti mano žodžius.
24 Kadangi šaukiau, o jūs atsisakėte paisyti, ištiesiau savo ranką, ir niekas nekreipė dėmesio,
25 bet jūs kiekvieną mano patarimą nustūmėte ir nenorėjote mano pabarimo,
26 aš savo ruožtu juoksiuosi iš jūsų nelaimės, tyčiosiuosi, kai ateis jums siaubas,
27 kai ateis jums siaubas lyg suniokojimas ir užklups jus didžiulė nelaimė kaip viesulas, kai ant jūsų užeis sielvartas ir susikrimtimas.
28 Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu, jie anksti manęs ieškos, bet nesuras manęs.
29 Kadangi jie nekentė pažinimo ir nepasirinko VIEŠPATIES baimės,
30 nenorėjo mano patarimo, paniekino kiekvieną mano pabarimą,
31 tai jie valgys savo pačių kelio vaisių ir pasisotins savo pačių kėslais.
32 Nes doroviškai naivių žmonių nusigręžimas nuo išminties jiems smogs mirtinai ir kvailių klestėjimas juos pražudys.
33 Bet kas manęs klauso, tas saugiai gyvens ir bus ramus be nelaimės baimės.“