22 Ir tuoj pat Jėzus privertė savo mokytinius lipti į valtį ir pirma jo plaukti į kitą pusę, kol jis atleisiąs minias. 23 Ir, atleidęs minias, jis užlipo į kalną melstis atskirai. Ir, atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. 24 Bet valtis jau buvo jūros viduryje, blaškoma bangų, nes vėjas buvo priešingas. 25 Ir per ketvirtą nakties sargybą Jėzus ėjo pas juos vaikščiodamas jūros paviršiumi. 26 Ir kai mokytiniai pamatė jį vaikščiojantį jūros paviršiumi, jie krūptelėjo ir sakė: „Tai šmėkla!“ ir iš baimės jie ėmė šaukti. 27 Bet Jėzus tuojau jiems tarė, sakydamas: „*Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ 28 Ir Petras jam atsakydamas tarė: „Viešpatie, jei tai tu, liepk man eiti pas tave vandens paviršiumi.“ 29 O jis tarė: „Ateik.“ †Tai išlipęs iš valties, Petras vaikščiojo vandens paviršiumi, kad nueitų pas Jėzų. 30 Bet matydamas smarkų vėją, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko, sakydamas: „Viešpatie, išgelbėk mane!“ 31 Ir tuojau ištiesęs ranką, Jėzus nutvėrė jį bei jam tarė: „O mažatiki, ko suabejojai?!“ 32 Ir jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. 33 Tuomet tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus!“