1 *Pirmąją savaitės dieną, anksti, kai dar buvo tamsu, *atėjo Marija Magdalietė prie kapo ir *pamatė nuo kapo rūsio angos †nuristą akmenį. 2 Tad ji *nubėgo ir *atbėgo pas Simoną Petrą ir pas kitą mokytinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems *pasakė: „Jie paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį ‡padėjo!“ 3 Taigi Petras ir tas kitas mokytinis išėjo ir leidosi prie kapo. 4 Ir abu bėgo kartu, bet tas kitas mokytinis §pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė *kapą. 5 Ir pasilenkęs jis *pamatė padėtas linines drobules, tačiau neįėjo. 6 Tada Simonas Petras *atėjo sekdamas paskui jį ir įėjo į kapo rūsį, ir *matė padėtas linines drobules 7 bei skepetą, buvusią ant jo galvos, ne prie drobulių gulinčią, bet atskirai suvyniotą į vieną vietą. 8 Tuomet tad įėjo ir kitas mokytinis, kuris pirmas atėjo prie kapo – ir pamatė ir patikėjo. 9 Mat jie šventraščio dar nebuvo supratę, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų. 10 Tada †tie mokytiniai vėl ‡parėjo į savuosius namus. 11 O Marija verkdama stovėjo lauke palei kapą. Taigi, beverkdama ji pasilenkė į §kapo vidų 12 ir *pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną *galvūgalyje, o †kitą ‡kojų vietoje, kur buvo paguldytas Jėzaus kūnas. 13 Ir jie *tarė jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji *tarė jiems: §Todėl, kad jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį *„padėjo.“ 14 Ir tuos žodžius pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai †buvo Jėzus. 15 Jėzus *tarė jai: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad jis esąs sodininkas, ji tarė jam: „Gerbiamasis, jei tamsta išnešei jį, pasakyk man, kur jį ‡padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“ 16 Jėzus jai *tarė: „Marija!“ Ji atsisuko ir jam *tarė: „Rabuni!“ (verčiant būtų pasakyta „Mokytojau!“). 17 Jėzus jai sako: „Neliesk manęs, nes dar nesu §pakilęs pas savo Tėvą. Bet eik pas mano brolius ir jiems pasakyk: ‚Aš pakylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘.“ 18 Marija Magdalietė *atėjo pranešdama mokytiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir kad jis pasakė jai tuos žodžius. 19 Taigi, tą dieną, pirmąją savaitės dieną, vakarui *atėjus ir durims, kur buvo susirinkę mokytiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems *pasakė: „Ramybė jums!“ 20 Ir tai pasakęs, jis parodė jiems savo rankas ir savo šoną. Išvydę Viešpatį, mokytiniai dėl to nudžiugo. 21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė jums! Kaip Tėvas yra mane siuntęs, taip ir aš jus siunčiu.“ 22 Ir tai pasakęs jis kvėpė į juos ir jiems taria: „Priimkite Šventąją Dvasią: 23 kieno tik nuodėmes †atleisite, tiems jos yra atleistos; kieno tik nuodėmes sulaikysite, jos yra sulaikytos.“ 24 Tačiau, kai atėjo Jėzus, Tomo, vadinamo ‡Didymu, vieno iš Dvylikos, su jais nebuvo. 25 Tad kiti mokytiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį!“ Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės ir neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną, §tuo visai netikėsiu.“ 26 Ir po aštuonių dienų jo mokytiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais. Durims esant užrakintoms, Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ 27 Paskui jis *pasakė Tomui: „Ištiesk čia savo pirštą, ir apžiūrėk mano rankas, ir ištiesk čia savo ranką ir įkišk į mano šoną, – ir nebūk netikintis, bet tikintis!“ 28 Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“ 29 Jėzus jam *pasakė: „Tomai, tu esi tikėjęs todėl, kad esi mane matęs; tie, kurie nematė, *tačiau tikėjo, yra palaiminti!“ 30 Žinoma, savo mokytinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų antgamtinių ženklų, kurie nėra surašyti šioje knygoje. 31 O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra †Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte ‡gyvybę jo vardu.