1 Todėl, ėję toliau nuo pradmens to *pranešimo apie Kristų, duokimės „sunešami“ į †subrendimą, nedėdami ‡dar kartą pamato, susidedančio iš atgailavimo nuo negyvų darbų ir iš tikėjimo Dievu, 2 iš mokslo apie §krikštus, ir apie rankų uždėjimą, ir apie mirusiųjų prisikėlimą ir apie amžinąjį teismą. 3 Jei Dievas leis ir tai darysime. 4 Nes *būtų neįmanoma †⌜vėl atnaujinti atgailai⌝ tų, kurie ‡vieną kartą visiems laikams buvo apšviesti bei paragavo dangiškos dovanos, ir §pasidarė Šventosios Dvasios dalininkais, 5 ir paragavo Dievo gero žodžio bei būsimojo *pasaulio jėgų, 6 ir paskui †atsimetė ‡nukryžiuodami iš naujo sau Dievo Sūnų ir jį išstatydami viešam gėdinimui. 7 Nes žemė, kuri §sugeria dažnai ant jos *palyjantį lietų ir želdina †augalų, ‡naudingų tiems, §dėl kurių ji ir dirbama, *pasisavina palaiminimą iš Dievo, 8 bet ta, kuri neša erškėčius bei usnis, yra atmestina ir netoli prakeikimo. †Jos galas – ‡deginimas. 9 Bet mylimieji, nors net šitaip kalbame, esame apie jus įsitikinę geresnių dalykų, §tai yra, tie, kurie lydi išgelbėjimą. 10 Nes Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir triūsą meilės, kurią parodėte jo vardui, anksčiau tarnavę ir dabar tarnaudami šventiesiems. 11 Tačiau norime, kad kiekvienas iš jūsų iki galo rodytų tokį pat uolumą iki *visiško užtikrintumo dėl viliamo dalyko, 12 kad neaptingtumėte, bet taptumėte †sekėjais tų, kurie per tikėjimą ir didžią kantrybę paveldi ‡tuos dalykus, kurie buvo pažadėti. 15 Ir šitaip, §labai kantriai laukęs, jis *gavo, kas buvo pažadėta. 17 Tokiu būdu Dievas, norėdamas †pažado paveldėtojams kuo aiškiau parodyti savo nutarimo nekintamumą, ‡pats laidavo §per priesaiką 18 kad per du nekintamus dalykus, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, turėtume galingą paguodą, kurie pabėgome į prieglobstį priešais mus padėtai vilčiai nutverti, 19 kurią viltį mes turime kaip sielos inkarą, tiek patikimą, tiek tvirtą ir *prasiskverbiantį į tą vidinę vietą už uždangos,