Laiškas hebrajams
1
Dievas, kuris daug kartų ir daugeliu būdų praeityje *kalbėjo tėvams per pranašus, šiomis paskutiniosiomis dienomis prabilo į mus Sūnumi, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, ir per kurį sukūrė pasaulius; kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei jo esybės tikslus atvaizdas ir §išlaikydamas visatą savo galingu žodžiu, *pats vienas atlikęs mūsų nuodėmių nuvalymą, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, būdamas tiek geresnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos yra paveldėjęs vardą. Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: §Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau? Ir vėl: *Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus? Ir vėl, kai įveda Pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai.“ Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, išliks per amžių amžius, teisumo skeptras yra tavo karalystės skeptras. 14 Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siunčiamos patarnauti labui tų, kurie ateityje paveldės išgelbėjimą?!
* 1:1 „kalbėjo“ – Arba „yra kalbėjęs“. 1:2 „prabilo į mus“ – Arba „kalbėjo mums“; tas pats gr. žodis vartojamas ir čia ir Hbr 1:1. 1:2 „pasaulius“ – Gr. žodis verčiamas ir „amžiai“, „laikmečiai“, „laikotarpiai“. Jis apibūdina ne tik laiko tarpą, bet ir visa tai, kas egzistuoja laike. § 1:3 „išlaikydamas“ – Arba „nešdamas“. * 1:3 „pats vienas“ – T. „per save“. 1:3 „nuvalymą“ – Arba „nuplovimą“. 1:4 „geresnis“ – Gr. žodis κρείττων (kreittōn) yra vartojamas 12 k. Laiške Hebrajams: Hbr 1:4; 6:9; 7:7, 19, 22; 8:6; 9:23; 10:34; 11:16, 35, 40; 12:24. § 1:5 „Tu esi […]“ – Žr. Ps 2:7 (Dievo galia įvykdytas Mesijo išėjimas iš kapo rūsio lyginimas su kūdikio išėjimo iš motinos įsčių); Apd 13:33, I Kor 15:4, Hbr 5:5. * 1:5 „Aš būsiu jam […]“ – II Sam 7:14, I Met 17:13. 1:6 „Pirmagimį“ – gal „Viršugimį“, t. y. visų svarbiausią asmenį, turintį Dievo prigimtį. 1:8 „teisumo“ – Arba „tiesusis“; gr. žodis vartojamas NT tik čia; rodo į tai, kas nekrypsta, nesidaro netiesiam.