Tikinčiųjų paveldo vertimas Mokytojo 1

Mokytojo knyga

1 *Mokytojo, Dovydo sūnaus, karaliaus Jeruzalėje, žodžiai.

2 †Tuštybių tuštybė! „sako Mokytojas. „Tuštybių tuštybė! Viskas tuštybė!

3 Kokia pasiliekanti nauda žmogui iš viso jo varginančio darbo, kuriuo jis nusivargina po saule? 4 Karta nueina ir karta ateina, bet žemė lieka per amžius. 5 Ir saulė teka, ir saulė leidžiasi bei skuba į savo vietą, iš kur ji pateka. 6 Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę, vis sukasi ir sukasi, ir grįžta vėjas pagal ‡tą patį sukinį. 7 Visos §upės teka į jūrą, tačiau jūra neprisipildo. Į vietą, iš kurios upės išteka, ten jos *vėl suteka. 8 Visi dalykai vargina, žmogus nesugeba to išreikšti; akis žiūrėdama nepasisotina, ir ausis klausydama neprisipildo.

9 Kas buvo, tas bus, ir kas buvo daroma, tas bus daroma, ir po saule nieko nėra nauja. 10 Ar yra kas, apie kurį galima pasakyti: „Žiūrėk, tai šis tas nauja“? Tai jau buvo anksčiau per amžius, kurie buvo pirma mūsų. 11 Nebeatsimenama tų dalykų, kurie anksčiau buvo, ir tų, kurie bus ateityje, neatsimins tie, kurie bus po to.

12 Aš, Mokytojas, Jeruzalėje karaliavau Izraeliui. 13 Ir nukreipiau savo širdį ieškoti ir tyrinėti išmintimi viską, kas darosi †po dangumi; šį ‡nuožmų darbą Dievas davė §Adomo sūnums, kad juo užsiimtų. 14 Mačiau visus darbus, kurie daromi po saule; ir štai viskas yra tuštybė ir dvasios varginimas. 15 Kas kreiva, to neįmanoma ištiesinti; ir ko trūksta, to neįmanoma suskaičiuoti. 16 Pats bendravau su savo širdimi, sakydamas: „Žiūrėk, tapau aš didžiu, įgijau daugiau išminties už visus, kurie pirma manęs buvo Jeruzalėje! Taip, mano širdis yra *patyrusi daug išminties bei pažinimo“. 17 †Taigi, nukreipiau savo širdį pažinti išmintį ir pažinimą, ‡kvailybę ir §paikyybę. Supratau, kad ir tai yra dvasios varginimas. 18 Nes kur yra daug išminties, ten yra daug sielvarto, ir kas didina savo pažinimą, tas didina savo skausmą.

* 1:1 „Mokytojo“ – Hbr. „kohelet“, t. y. susirinkimo pranešėjas, lektorius, paskaitininkas, kas suburia žmonių grupę ir juos moko. † 1:2 „Tuštybių tuštybė!“ – Arba „Garų garas!“ ir pan. visur šioje knygoje, kur vartojamas žodis „tuštybė“; pabrėžiamas laikinumas ir neefektyvumas. ‡ 1:6 „tą patį“ – T. „savo“. § 1:7 „upės“ (2 k.) – Arba „upeliai“. * 1:7 „vėl suteka“ – Hbr. „grįžta tekėti“. † 1:13 „po dangumi“ – T. y. šiapus amžinybės, Žemėje, kitaip tariant „po saule“. ‡ 1:13 „nuožmų darbą“ – Arba „blogą užduotį“, „sunkų uždavinį“. § 1:13 „Adomo palikuonims“ – Arba „žmonių palikuonims“. * 1:16 „patyrusi“ – T. „mačiusi“. † 1:17 „Taigi“ – Arba „Ir“. ‡ 1:17 „kvailybę“ – Arba „kvailą galvoseną“. § 1:17 „paikybę“ – Arba „paiką gyvenseną“.